Afiksai (pranc. affixe < lot. affixus – pritvirtintas) – nešakninės morfemos.
Aforizmas (gr. aphorismos < aphorizō – apibrėžiu) – trumpas glaustas posakis, nusakantis apibendrintą mintį.
Akstinas – paraginimas, paakinimas, impulsas, stimulas.
Alegorija – meninė priemonė, konkretus daiktas ar vaizdas, turintis ir sutartinę abstrakčią reikšmę. Naudojama literatūroje ir dailėje. Alegoriniai įvaizdžiai turi pastovią ir aiškią prasmę; tuo alegorija skiriasi nuo simbolio, pasižyminčio daugiaprasmiškumu.
Aliuzija (lot. allusio – užuomina) – posakis, netiesiogiai primenantis kurį nors gerai žinomą faktą (istorinį, mitologinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais.
Analogija – kalbos vienetų kitimas ar naujų atsiradimas dėl jų santykių perkėlimo į kitą seką.
Anekdotas (gr. anekdotos – nepaskelbtas, neišleistas) – literatūros žanras, trumpas komiškas kūrinys.
Anotacija (lot. annotatio – pastaba) – trumpas knygos ar straipsnio turinio išdėstymas.
Antika (pranc. antique < lot. antiquus) – senovinis.
Antropomorfizmas (antropo…+ gr. morphē – forma) – gamtos ir antgamčių objektų sužmoginimas priskiriant jiems psichines, fizines, moralines savybes.
Baladė – poezijos žanras; nedidelis eiliuotas folklorinio ar istorinio turinio kūrinys, jungiantis epinio, lyrinio ir draminio vaizdavimo elementus.
Beletristika – grožinė literatūra, ypač proza (romanai, apysakos, apsakymai); 2. Prancūzijoje – gramatika, retorika ir poezija.
Credo (lot. tikiu) – perkeltine prasme – politiniai, filosofiniai ir kiti įsitikinimai, pažiūros, kuriomis vadovaujamasi. Pavyzdžiui, menininko credo.
Darybos kamienas – bendrasis darybos opozicijos (darinio ir pamatinio žodžio) kamienas.
Dekadentizmas (pranc. décadentisme < décadence – smukimas) – 19 amžiaus pabaigos Vakarų Europos kultūros tendencija ir pasaulėjauta, kuriai būdinga dekadanso apraiškos.
Dekalogas – dešimt Dievo įsakymų, įsakymai, Dievo apreikšti Mozei ant Sinajaus kalno ir įrėžti dviejose akmens plokštėse. Dešimt Dievo įsakymų yra religinių ir dorinių reikalavimų visuma, pagrįsta žydų monoteistine Dievo samprata.
Dialogas (gr. dialogos – pokalbis) – literatūros žanras; tekstas, kurį sudaro dviejų veikėjų pokalbis.
Drama (gr. veiksmas) – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (šalia epo ir lyrikos); literatūros kūrinys, skirtas teatrui, bet egzistuojantis savarankiškai.
Dualizmas (lot. dualis – dvilypis) – filosofinė koncepcija, pagal kurią egzistuoja du tikrovės pradai – dvasinis ir materialusis. Atsirado senovės Graikijoje (išsamiausiai išdėstyta Platono filosofijoje).
Dvilypis – iš dviejų sulipęs, suaugęs.
Ekspresija (lot. expresio – išraiška, išreiškimas) – emocinės būsenos išreiškimas; gebėjimas ryškiai, įtaigiai parodyti savo jausmus ir išgyvenimus. Ekspresionizmas ryškiausiai pasireiškė Vokietijoje ir Austrijoje apie 1910–25. Ekspresionizmas atspindėjo didmiesčio kultūrą.
Elipsė (gr. elleipsis – trūkumas, praleidimas) – retorinė figūra – sutrumpinimas, žodžio ar žodžių junginio praleidimas.
Emigracija (lot. emigratio – išsikėlimas) – kurioje nors šalyje gyvenančių emigrantų visuma. Savanoriškas pasitraukimas į kitą šalį dėl politinių priežasčių.
Empatija (gr. empatheia – stipri aistra, įsijautimas), supratimo rūšis; įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną.
Empirinis – patirtinis, susijęs su patyrimu ir juo pagrįstas.
Epas (gr. epos – žodis, pasakojimas) – epika, vienas epo plačiąja reikšme žanrų. Tai dažniausiai eiliuotas, didelės apimties mitologinės ar istorinės tematikos kūrinys ar kūrinių ciklas.
Epika – vienas epo plačiąja reikšme žanrų.
Fabula (lot. pasakojimas, siužetas) – nuosekli literatūros kūrinyje vaizduojamų įvykių visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais.
Fatališkas (lot. fatalis – likimo, lemties nulemtas): 1. neišvengiamas, likimo lemtas; 2. nešantis nelaimę, nesėkmę; 3. šnek. nemalonus, baisus.
Filosofinė lyrika – tai lyrikos tipas, pagrįstas pasaulėžiūros problemomis, vadinamosiomis „amžinomis temomis“, mąstymo, įsimąstymo, apmąstymo kalbinėmis procedūromis, siekiančiomis apibendrinimo.
Formantas (lot. formans, kilm. formantis – sudarantis) – žõdžių darýbos formántas, žodžių darybos priemonių visuma. Dėl žodžių darybos opozicijos (darinio ir pamatinio žodžio bei dviejų pamatinių žodžių priešpriešos) darinio sandara visada dvinarė: formantas joje išsiskiria kaip skirtingoji darinio dalis (diferencijuojamasis narys) šalia žodžių darybos pamato – bendrosios dalies (identifikuojamojo nario).
Hermetizmas (it. ermetismo) – italų poezijos srovė.
Herojus (gr. hērōs – didvyris) – graikų mitologijoje – pusdievis: dievo ir mirtingos moters arba deivės ir mirtingo vyro sūnus.
Homeras – senovės graikų poetas
Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti svarbiausia vertybe ir reikalaujanti visuomeninių santykių žmogiškumo.
Idėja (gr. idea – rūšis, sąvoka, pirmavaizdis) – meninėje kūryboje – kūrinio struktūros lygmenis lemianti apibendrinta, emocionali, konkrečiais vaizdais išreikšta pagrindinė mintis.
„Iliada“ – senovės graikų herojinis epas.
Impresija (lot. impressio) – įspūdis, subjektyvus išgyvenimas.
Intencija (lot. intentio) – ketinimas, tikslas, veiklos motyvas.
Interviu (angl. interview – pokalbis) – žurnalistikos žanras; žurnalisto pokalbis su asmeniu ar asmenų grupe, pateiktas žiniasklaidos priemonėse.
Intriguoti – daryti intrigas, pinkles; kiršinti; kelti smalsumą, interesuoti.
Ironija (gr. eirōneia – apsimestinis nežinojimas) – stilistinė komiškumo priemonė, pagrįsta netiesiogine pajuoka, kai reiškiama nuomonė neatitinka tikrosios padėties.
Kalambūras – retorinė figūra – žodžių junginys, grindžiamas žaismingomis daugiaprasmybėmis, dažniausiai keliantis komišką efektą.
Kalbos norma – kalbinėje bendruomenėje tam tikru metu visuotinai pripažįstami kalbos reiškiniai ir jų vartojimo būdai.
Kalokagatija (gr. kalokagathia < kalos kai agathos – gražus ir geras) – senovės graikų sąvoka, reiškianti žmogaus etinį estetinį idealą – fizinio grožio ir dorovinio tobulumo derinį.
Kinematografija – meno šaka, grindžiama judamo filmuoto vaizdo ir garso (kalbos, muzikos, triukšmo) sinteze.
Kino filmas – kino filmo meninę visumą sudaro kino juostoje arba kitoje laikmenoje (skaitmeninėje laikmenoje, vaizdo juostoje) užfiksuoti ir techninėmis priemonėmis atkurti temos siejami vaizdai (suvaidinti epizodai, natūros vaizdai, piešiniai) ir garsai (kalba, muzika, aplinkos garsai).
Komiksas (angl. comics < comic – juokingas, humoristinis) – pramoginis nuotykinis, humoristinis pasakojimas, gausiai iliustruotas serijiniais, siužetiniais piešiniais.
Komunikatas (lot. communicatus – praneštas) – oficialus pranešimas, pareiškimas, pvz., vyriausybės pranešimas apie tarptautines derybas, valstybių sudarytas sutartis ir kita.
Konceptualus (pranc. conceptuel < lot. conceptus – suvoktas; sk. konceptu/alus): 1. susijęs su sąvokomis.
Konfigūracija – išdėstymas, išorinis vaizdas, kontūras; tarp savęs susijusių daiktų išsidėstymas.
Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) – priešingų interesų, tikslų, požiūrių, nuostatų susidūrimas; kivirčas, ginčas.
Konspektas (lot. conspectus – apžvalga) – trumpas raštiškas kūrinio, paskaitos, kalbos išdėstymas, santrauka.
Kontekstas (lot. contextus – surištas) – tam tikros teksto dalies reikšminė aplinka. Kontekstas gali būti sociokultūrinis, istorinis, kalbinis.
Kraitis – atsineštinis jaunosios (marčios) turtas.
Kupletas (pranc. couplet < lot. copula – ryšys) – viena paprasčiausių dviejų arba keturių eilučių strofos formų; dažniausiai rimuota.
Kvieslys – tradicinių lietuvių vestuvių veikėjas, nuotakos arba jaunikio pasiuntinys giminėms ir kaimynams į vestuves kviesti.
Legatas (lot. legatus – pasiuntinys) – Katalikų Bažnyčios pareigūnas (lot. legatus Romani Pontificis), popiežiaus paskirtas jam nuolat atstovauti įvairiose valstybėse ar pasaulio regionuose.
„Lux“, „Helios“ – kino teatrai, veikę Vilniuje prieškariu, Č. Milošo jaunystės laikais.
Meditacija (lot. meditatio < meditor – mąstau, apgalvoju) – viena pakitusios sąmonės būsenos rūšių – apmąstymas, pasinėrimas į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena; sąmoningumo lavinimo metodas, per kurį susitelkiama į kokį nors objektą arba sąmoningą būties suvokimą.
Melancholija (gr. melas, kilm. melanos – juodas + cholē – tulžis) – būsena, pasireiškianti bendra liūdna savijauta, entuziazmo, nuotaikos, energijos stoka, apatija.
Mitas (gr. mythos – šneka, žodis, pasakojimas, padavimas) – kolektyvinis pasakojimas apie pasaulio, dievų, žmogaus, gamtos reiškinių, gyvybės ir mirties kilmę, atspindintis pirmykštę tikrovės sampratą.
Monologas (gr. monologos < monos – vienas, vienintelis, vientisas + logos – kalba, žodis) – kūrinio veikėjo kalba, neįeinanti į dialogą ir tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų replikų.
Naratyvas – sakytinis ar rašytinis tekstas, kuriame pateikiamas asmens (jo patirtimi paremtas) pasakojimas, istorija apie chronologiškai susijusius įvykius ar veiklą, dažniausiai apimantis ir individo jausmus, nuomones, vertinimus.
Norminiai skoliniai – kalbinėje bendruomenėje tai – tam tikru metu visuotinai pripažįstami kalbos reiškiniai ir jų vartojimo būdai.
Odė – eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, valdovo jubiliejus ar valstybinė šventė. Odės yra trijų rūšių: šlovinamosios, etinės ir teisminės.
Palyginimas – vaizdingas daikto ar veiksmo ypatybės apibūdinimas gretinant jį su kitu reiškiniu, turinčiu bendrą požymį.
Pamatinis kamienas – bendrasis darybos opozicijos (darinio ir pamatinio žodžio) kamienas. Tai abstraktus kalbos vienetas – morfema (šaknis) ar morfemų (šaknies ir afiksų) junginys.
Panegirika (gr. panēgyrikos (logos) – iškilminga šlovinamoji kalba) – literatūros žanras, šlovinamojo pobūdžio prozos ar poezijos kūrinys.
Panteonas (gr. pantheion < pan… + theos – dievas) – visų dievų šventykla senovės Graikijoje ir Romoje.
Parabolė – vaizdavimo būdas ir lit. žanras — pamokomosios etinės idėjos reiškimas palyginimu, alegorija ir šiuo vaizdavimo būdu pagrįstas nedidelis didaktinis pasakojimas arba dramos kūrinys
Perifrazė (gr. periphrasis < gr. peri – aplinkui, prie, šalia, apie + frazė) – tropas, kai tikrojo daikto (veiksmo ar būsenos) pavadinimas pakeičiamas vaizdingu aprašomuoju perkeltinės reikšmės žodžių junginiu, nusakančiu daikto ar reiškinio būdingas ypatybes.
Personažas (pranc. personnage < lot. persona – asmuo) – grožinės literatūros kūrinio, dažniausiai dramos ir epo, komponentas, figūra.
Poema (gr. poiēma – kūrinys) – poezijos žanras – eiliuotas pasakojamasis kūrinys.
Polilogas – dalyvauja keli dalyviai, nors vienu metu jie ir nekalba.
Politeizmas (poli + gr. theos – dievas) –tikėjimas daugeliu dievų.
Postmodernizmas – siekiant įvardyti naujus 20 a. pabaigoje išsiskleidusius kultūros, socialinio, politinio gyvenimo, filosofijos, estetikos, meno raidos procesus, humanistikoje išplito 2 pagrindiniai terminai – postmodernybė ir postmodernizmas. Abu jie ženklina tai, kas vyksta po anksčiau gyvavusių reiškinių.
Potekstė – žodžiais neišreikšta, garsiai neišsakyta, neužrašyta, iki galo neatskleista, bet nujaučiama teksto mintis.
Psalmė (gr. psalmos – lyros garsai, giesmė) – lyrikos žanras – biblinės psalmės pagrindu sukurtas poetinis kūrinys atgailos, skundo, padėkos ar šlovinimo motyvais.
Publicistika (lot. publicus – viešas, visuomeninis) – raštijos rūšis – aktualios visuomeninės politinės, ekonominės, kultūrinės tematikos kūriniai (dažniausiai straipsniai), kuriais stengiamasi paveikti viešąją nuomonę.
Reliatyvus – priklausantis nuo kitų, santykinis, neabsoliutus.
Remarka (pranc. remarque) – dramos kūrinio autoriaus (kai kada režisieriaus) pastaba tekste, apibūdinanti padėtį, veikėjų elgseną.
Riteriai – dažniausiai mainais už feodą sunkiojoje kavalerijoje tarnaujantys vidurinių amžių bajorai.
Sandora – taika, sutarimas, sutartis, derybos, tarimasis, darna, susiderinimas, sandara, struktūra, testamentas.
Sekminės – krikščionių Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė.
Simbolizmas (pranc. symbolisme) – XIX a. antros pusės –XX a. pradžios literatūros ir meno srovė, modernizmo viena krypčių.
Sinestezija (gr. synaisthēsis – vienalaikis pojūtis) – nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą.
Sociologija – socialinių mokslų kryptis, nagrinėjanti socialinio gyvenimo, socialinių pokyčių ir žmonių elgesio socialines priežastis bei socialinius padarinius.
Subjektyvus – asmeniškas, vienašališkas, būdingas tik tam asmeniui.
Sugestijuoti – daryti įtaką.
Tezė (gr. thesis) – trumpai suformuluotas pranešimo, paskaitos pagrindinis teiginys.
Tragedija (lot. tragoedia < gr. tragōdia < tragos – ožys + ōdē – giesmė) – dramos žanras, sceninis literatūros kūrinys, kuriame atskleidžiami neišsprendžiami idėjiniai konfliktai, herojus lydinčios katastrofos.
Tremtis – bausmės forma, kai asmuo prievarta iškeldinamas iš jo gyvenamosios vietos draudžiant gyventi tam tikrose vietose (ištrėmimas) arba priverstinai apgyvendinamas tam tikroje vietoje (nutrėmimas)
Troja – senovės miestas ties dabartinio Hisarlıko kaimu Turkijoje, netoli Dardanelų ir Egėjo jūros.
Užkalbėjimai – maginės žodinės formulės, siejamos su maginiais veiksmais, religiniu ritualu.
Žemininkai – išeivijos poetų sąjūdis, 1951 m. JAV išleidęs naujosios lietuvių išeivių poezijos antologiją „Žemė“ (redaktorius Kazys Bradūnas).