Dokumentinė literatūra – faktais ir menine išmone grindžiama literatūrinė kūryba. Tai kūriniai, kuriuose siužetas dėliojamas iš gabalėlių, atskirų dalių (montažas), komponuojamų derinant skirtingas stilistines priemones (koliažas).
Dokumentinės literatūros istorija
Dokumentinė literatūra, kaip grožinės literatūros rūšis, pradėjo formuotis XIX a. viduryje. XX a. pirmoje pusėje dokumentinė literatūra labiausiai plėtojosi SSRS, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Dėmesys dokumentinei literatūrai sustiprėjo nuo XX a. 7 dešimtmečio. Atsirado fakto proza; buvo kuriamos pjesės, pagrįstos montažo ir dokumentų sugretinimo principu.
Lietuvoje dokumentinės literatūros istorija ir teorija nėra plačiau tyrinėta.
Dokumentinės literatūros žanrai yra šie:
(pranc. mémoires < lot. memoria – atmintis), atsiminimai, literatūros žanras, apimantis asmenine patirtimi ar stebėjimais paremtus kūrinius. Artimas dienoraščiui ir autobiografijai. Memuaruose įvykius ir jų pasakojimą skiria laikas (tuo skiriasi nuo dienoraščio), pasakojama ne tik apie save (kitaip negu biografijoje). Memuarų autoriai dažniausiai būna istorinės reikšmės įvykių liudininkai, siekia tuos įvykius perteikti arba interpretuoti tikroviškai.
(gr. autos – pats + gr. bios – gyvenimas, gyvybė + gr. graphō – rašau), literatūros žanras, artimas memuarams. Pasakojimas apie save, kuriame daugiau dėmesio skiriama autoriaus psichologijai, išgyvenimams, jo požiūriui. Nuo dienoraščio skiriasi retrospektyviu pasakojimu.
(retro- + lot. specio – žiūriu) rodomas kurio nors dalyko praeities vaizdas.
Dokumentinė literatūra gali būti grožinė ir negrožinė.
Įdomu tai, kad priklausomai nuo pasirinkto žanro įvairuoja ir dokumentiškumo santykis, vienuose tekstuose autorius remiasi tikrais įvykiais, o kituose autoriui tenka juos papildyti įsivaizduojamomis detalėmis ar realių istorinių asmenybių replikomis, suteikti kūriniui meniškumo, įtaigumo.