Įvardžiuotinių formų daryba ir rašyba
Ar prisimenate, kad ne tik būdvardžiai ar jų ypatybių turintys dalyviai, bet ir įvardžiai bei kai kurie skaitvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas?
Įvardžiuotinės formos padaromos prie paprastųjų būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių ar dalyvių formų galūnių pridedant įvardžius jis, ji (pvz.: mažas + jis = mažasis, maža + ji = mažoji).
Prisiminkite šių formų rašybos sunkumus.
VIENASKAITA
Moteriškoji giminė
Vyriškoji giminė
DAUGISKAITA
Moteriškoji giminė
Vyriškoji giminė
Įvardžiuotinių formų vartojimas (pagal https://www.vle.lt/straipsnis/ivardziuotines-formos/ )
Įvardžiuotinės formos žymi apibrėžtą, žinomą daiktą, (plg. Apsivilk žaliąja suknele – tam tikra mums žinoma suknele, ir Apsivilk žalia suknele – bet kokia žalios spalvos suknele).
Įvardžuotinės formos pasirenkamos, kai norima daiktą / objektą iš kitų išskirti pagal didžiausią žymimos ypatybės kiekį (didžioji auditorija), priešingas daiktų ypatybes (senasis ir naujasis kelias), specifinę išskiriamąją ypatybę (dirbamoji žemė).
Vartojamos nurodant iš anksčiau žinomo daikto ypatybę (stebuklingasis žiburys, kai žinoma, kad jis stebuklingas).
Įvardžiuotinės formos žymi ir daiktų rūšį, t. y. pavadinimą (ilgieji balsiai, natūralieji skaičiai).
Įvardžiuotinės formos turi pabrėžiamąją funkciją – žymi būdingą ypatybę ar ypatybės gausumą ir dažnai vartojamos meninėje kalboje (jaunasis bernelis, žalioji girelė, mano mergelė eikliųjų (labai eiklių) žingsnelių).
Įvardžiuotinės formos vartojamos ir vietoj daiktavardžių (Jaunieji vėlavo).