Kalba kaip socialinis, kultūrinis ir istorinis reiškinys – SMP

Martynas Mažvydas (apie 1510–1563)

Lietuvių raštijos pradininkas.
Svarbiausias kūrinys – „Katekizmas“ (1547 m.).
Lietuviška prakalba – pirmasis žinomas eilėraštis lietuvių kalba. Jame buvo užkoduotas autorystę patvirtinantis akrostichas.
„Katekizme“ ir kituose tekstuose skelbiamos bendrosios ankstyvojo protestantizmo idėjos, pateikiamas elementorius.

Vienas lietuvių raštijos kūrėjų, skelbęs kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas.
Svarbiausias darbas Jakobo Wujeko (Jakobo Vujeko) „Postilės“ (1599 m.) vertimas.
Reikšmingiausia „Postilės“ dalis – „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, parašyta lenkų kalba.
Prakalboje reiškiama naujųjų laikų tautos valstybinio ir kultūrinio suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautos vienybei ir išlikimui, valstybės savarankiškumui, katalikybės idėjoms skleisti.

Lietuvių raštijos kūrėjas, savo tekstuose atspindėjęs lietuvių buitį, tikėjimą.
Svarbiausias darbas – Biblijos vertimas (1579–1590 m.). Evangeliją pagal Luką vertė iš lotynų kalbos, kitas dalis – iš vokiško Martyno Liuterio vertimo, be to, lygino su graikiškais, hebrajiškais tekstais.
Vertimas nebuvo išleistas, dalį suredagavęs išleido Jonas Rėza.
Vertimai pasižymi tikslumu, kalbos aiškumu, grynumu, juose ryškūs vakarų aukštaičių šnektų bruožai, yra žemaitybių, skolinių iš prūsų kalbos, naujadarų.

Reikšmingiausias Lietuvos Baroko epochos prozininkas, leksikografas.
Svarbiausias darbas – pirmasis spausdintas lietuvių ir apskritai baltų žodynas (1620 m.), manoma, kad tai vėliau pasirodžiusio žodyno „Dictionarium trium linguarum“ pirmasis leidimas.
Žodynas trikalbis – lietuvių – lenkų – lotynų kalbomis.
Iki XIX amžiaus tai buvo vienintelis žodynas, turėjęs įtakos tolesnei lietuvių leksikografijai.

Lietuvių raštijos kūrėjas, evangelikų liuteronų kunigas.
Svarbiausias darbas – pirmoji lietuvių kalbos gramatika „Grammatica Litvanica“ (1653 m.), parašyta lotynų kalba. Čia pirmą kartą pavartota raidė „ė“.
Gramatikoje pirmą kartą sistemiškai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, nustatytos pastovesnės bendrinės kalbos normos, paremtos vakarų aukštaičių tarme.
Gramatika turėjo didelę įtaką lietuvių kalbotyros raidai.

Žymiausias lietuvių kalbos tyrėjas, dirbęs daugelyje sričių, ryškiausi nuopelnai leksikologijai ir leksikografijai.
Rengė „Lietuvių kalbos žodyną“, jame aiškino žodžių reikšmes, jų vartojimą, kilmę, istoriją.

„Lietuvių kalbos žodynas“

Pateikiama senoji ir dabartinė lietuvių kalbos leksika.
Vienintelis tokio tipo žodynas indoeuropiečių leksikografijoje ir didžiausias lietuvių kalbos žodynas: apima 22 000 puslapių, daugiau kaip 11 mln. žodžių, apie 236 000 leksikografinių straipsnių.
Išleista 20 tomų.

Elektroninė versija http://www.lkz.lt/

Laikomas bendrinės lietuvių kalbos tėvu.
Knygoje „Lietuviškos kalbos gramatika“ apibūdino bendrinės kalbos ir tarmių santykį, įtvirtino pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmę kaip bendrinės kalbos pagrindą.
„Lietuviškos kalbos gramatikoje“ esanti abėcėlė sutampa su šiandienine.
Pasiūlė naujų, šiuolaikinėje kalboje vartojamų žodžių (ateitis, atvirukas, degtukas, deguonis, įtaka, pažanga, pieštukas, pirmadienis, vienaskaita ir kiti).

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“

Norminamasis lietuvių kalbos leidinys.
Žodyne atspindimos visos bendrinės kalbos vartojimo sritys, visos vartojamosios jos atmainos, pateikiama vartotojams būtina informacija apie teikiamų, norminių žodžių rašybą, kirčiavimą, kaitymą, paaiškintos būdingos žodžių reikšmės, vartosenos pavyzdžiais parodytas žodžių junglumas, įdėtas nemažas pluoštas vaizdingų pasakymų, frazeologizmų, taip pat sudėtinių įvairių sričių terminų.